Apie Tikrovės kūrimą. Įvardijimo galia ir pavojai | II dalis. Kalbos magija ir tikrovės kūrimas. Naujakalbė

yra Komentarų: 0

Ciklas apie kalbos slėpinius

I. Apie Tikrovės kūrimą. Įvardijimo galia ir pavojai

I dalis. Žmogus, kalba ir tikrovė

II dalis. Kalbos magija ir tikrovės kūrimas. Naujakalbė

II. Apie pakantumą: tolerancija ir diskriminacija
III. Antropinis visatos principas

IV. Demokratinės laisvės ir teisės


II dalis

Kalbos magija ir tikrovės kūrimas. Naujakalbė

 

Revoliucija bus baigta, kai bus sukurta nauja kalba.

Dž. Orvelas

Žmogaus galva, vaizdžiai sakant, yra idėjų arba dvasinis pasaulis, kuriame sukasi įvairios neregimos mintys. Kūnas yra regimasis medžiaginis pasaulis, kuriame tos mintys įsikūnija, įgyja regimą pavidalą. Galvą ir kūną jungia kaklas, kuriame yra liežuvis (kalba).Senose kalbose, o ir kai kuriose dabartinėse liežuvis ir kalba yra tas pats žodis. Liežuvis = kalba ir yra tas maginis arba kūrybos instrumentas, kuris mintis iš idėjų lygio nuleidžia arba perveda į kūną, kitaip sakant, įkūnija, sumedžiagina. Todėl Jėzus ir sako, kad žmogų suteršia ne tai, kas į jį įeina (ne valgis), bet tai, kas iš jo išeina (ištarti žodžiai). Kitaip sakant, kol mintis sukasi galvoje, medžiaginės tikrovės ir tuo pačiu žmogaus kūno ji dar neveikia, tačiau kai tik mintis ištariama, ji įgyja pavidalą ir jau veikia mūsų kūną bei tikrovę.

Pažinimo vyksmas (tiesioginis arba konkretus)

Yradaiktas arba reiškinys, žmogus jį mato, suvokia ir jo mintyse, galvoje kyla, susidaro to reiškinio IDĖJA, VAIZDINYS. Suvokęs tą vaizdinį, žmogus jį įvardija, pavadina tam tikru žodžiu, suteikia jam vardą, pavadinimą. Toks, bendrais bruožais, yra pažinimo procesas.

Tačiau suvokti reiškinį galima skirtingai ir net visai priešingai. Daug kuo esame panašūs, tačiau ir skiriamės. Yra įvairių skirtumų, bet šiuo atveju mums svarbu, kad žmonės skiriasi skirtingu supratimo matu, kitaip sakant, žmonės gali skirtingai suprasti tą patį reiškinį. Nuo žmogaus suvokimo priklauso, kaip jis supras ir pavadins reiškinį.

Tai tiesioginis arba konkretus pažinimas, – kai jis prasideda nuo daikto arba reiškinio. Taip pasaulį pažino pirmieji žmonės ir toks pažinimas būna ankstyvoje vaikystėje, kuomet vaikas susipažįsta su jam dar nežinomais medžiaginio pasaulio daiktais ir reiškiniais. Jis juos liečia, skanauja, uosto, klausosi, apžiūrinėja. Nors vaikas ir bando daiktus pavadinti, bet pavadinimus jam pasako suaugusieji. Taip pasaulį pažįsta vaikas, kuris dar nesugeba abstrakčiai mąstyti. Tačiau paauglio ir suaugusio žmogaus, kurie jau mąsto abstrakčiai, pažinimas jau gali ir dažnai būna atvirkščias (ypač, kai mokomasi iš vadovėlių). Tai reiškia, kad žmogus pirma sužino daikto ar reiškinio pavadinimą, kuris sukelia jo galvoje vienokį ar kitokį vaizdinį bei suvokimą. Nuo kilusio vaizdinio priklausys, kaip mes tą daiktą suvoksime ir kaip jį vertinsime.

Atvirkščias arba abstraktus pažinimo vyksmas

 

Jeigu pavadinimas yra tinkamas, jis sukelia tinkamą vaizdinį ir mes tinkamai suvokiame reiškinį. Tačiau jei pavadinimą iškreipsime arba jį pakeisime, tada iškreiptas pavadinimas iškreips reiškinio vaizdinį ir mes tą reiškinį suvoksime iškreiptai. Pavadinimą pakeisti galima sąmoningai, tą pakeistą pavadinimą platinti, viešinti, paskleidžiant per žiniasklaidos priemones. Toks yra propagandos arba žodžio magijos mechanizmas.

Supraskime: pavadinimas tiesiogiai reiškinio neveikia, bet jis lengvai veikia smegenyse esantį vaizdinį ir mes pervardintąreiškinį pradedame suprasti kitaip – taip, kaip sumanė to reiškinio pervardintojai. Tokios yra abstraktaus, pavadinimą nuo daikto atskirti sugebančio mąstymo galimybės. Juk mes visi, pradedant nuo vėlyvosios vaikystės, juo naudojamės.

Nuo pavadinimo, kuris yra suteikiamas kokiam nors reiškiniui, priklauso to reiškinio vaizdinys, t. y. tai, kaip mes jį suprantame ir įsivaizduojame. O nuo vaizdinio priklauso ir pats reiškinys, tiksliau sakant tai, kokiu mes jį laikysime – blogu, geru ar neutraliu.

Tokiu būdu keičiant pavadinimus, t. y. naudojant kalbos magiją, kuriamos naujos sąvokos ir nauja sąlyginė tikrovė. Kai pradedame kalbėti kitų primestais žodžiais, mes nejučiomis priimame ir jų pasaulėvoką, išreikštą tuose žodžiuose.

Atrodo, Dievas visus mus sukūrė magais, t. y. kūrėjais, tačiau dažniausiai mes to nesuvokiame ir nežinome. Manome, kad magas yra ypatingomis galiomis apdovanotas asmuo. Tačiau kiekvienas kalbantis žmogus tam tikra prasme yra magas. Tik gaila, kad mažai sąmoningas ar visai nesąmoningas.

Pastebėkime, kad tie patys reiškiniai būna skirtingai pavadinti. Vieni vartoja vienus, o kiti kitus pavadinimus. Vartoti skirtingus pavadinimus arba juos keisti galima dėl nesuvokimo arba amoralumo, tačiau taip galima daryti (ir daroma), siekiant sąmoningai ir kryptingai pakeisti tikrovę. Kas atsitinka, kuomet keičiame pavadinimus? Mūsų sąmonėje formuojasi nauji vaizdiniai.

Šitie nauji, iškreipti vaizdiniai (pavidalai) formuojasi daugelio milijonų žmonių sąmonėse. Žiniasklaidos dėka tai vyksta labai greitai. Ir tie iškreipti vaizdiniai suformuoja naują SĄVOKĄ (są + vokti, plg. sąrašas, sąskrydis; kuopinis priešdėlis reiškia surinkimą, apjungimą).  

Sąvoka apima ir paveikia daugelį žmonių irtampavisiems įprastu, priimtinu arba visiems nepriimtinu reiškiniu. Nepriimtiną reiškinį padaryti visiems priimtinu arba atvirkščiai, šiandien gana paprasta, tereikiakryptingai pakeisti pavadinimus ir juos paskleisti per žiniasklaidą. Taip formuojamos naujos sąvokos. O sąvoka apima, tarsi „užlieja“ visus. Tai vaizdžiai išreiškia rusų k. žodis понять, понимать – suprasti, apimti, užlieti: Луга поняты – pievos užlietos (apimtos); Bесенняя вода понимает луга pavasarinis potvynis užlieja (apima) pievas; понява – uždangalas, užklotas – kilęs nuo понять, обнять.

Įvardijimo galia sąmoningai vartojama kuriant sąlyginę tikrovę. Tikrovės kūrimo mechanizmas labai paprastas – žiniasklaida (pagal nurodymą ar užsakymą) įprastus dalykus ar reiškinius pradeda vadinti kitais vardais, suteikdama jiems kitą prasmę. Štai pavyzdys:

          Šeštas pagal dydį JAV laikraštis „New York Daily News“ (NYDN) pateikia nurodymus žurnalistams, kokią naudoti kalbą, paremiant abortus. Instrukcijoje rašoma, kad žodžius „pro-life“ (už gyvybę) ir „pro-lifers“ (kovotojai už gyvybę) privaloma keisti į „abortion foes“ (abortų priešai), „abortion opponents“ (abortų oponentai). Negalima sakyti „pro-abortion“ (už abortus). Reikia naudoti teigiamas sąvokas: „abortion rights activist“ (abortinių teisių aktyvistas), „pro-abortion rights“ (teisės į abortą) ar „pro-choice“ (už pasirinkimą). Kalbant apie nėščiąsias, vengti žodžio „motina, o naudoti „moteris“. Negalima rašyti „unborn child“ (negimęs kūdikis), reikia rašyti „fetus“ (gemalas, embrionas).  NYDN rekomendacijos yra panašios į „Associated Press“ (AP) rašymo taisykles. [NEW YORK, June 14, 2007 (LifeSiteNews.com]

Tuos pačius dalykus pavadinant kitais žodžiais iš teigiamų paverčiant juos neigiamais ir atvirkščiai, iš neigiamų teigiamais, galima nepastebimai programuoti žmones. Kovotojas už gyvybę paverčiamas abortų priešu, ir taip teigiamas herojus virsta neigiamu. O kovotojas už abortus virsta kovotoju už pasirinkimą arba kovotoju už teises – ir štai neigiamas atspalvis virsta teigiamu. Aišku, kad pavadinimas nepakeičia už jo slypinčio reiškinio esmės: gerų reiškinių nepadaro blogais, o blogų – gerais. Tačiau paveikti žodžio magijos, o, pasak Dž. Orvelo, – naujakalbės, mes jau renkamės ne pagal dalyko esmę, o pagal pavadinimą, kuris parinktas taip, kad uždengtų tikrąją esmę. Taip formuojamos reiškinio esmę iškreipiančios sąvokos, kurios veikia ir valdo žmonių protus.

Pastebėkime, kad demokratinių teisių bei žodžio laisvės skelbėjai ir gynėjai gina tik tam tikras teises. Jie jau išleidžia instrukcijas, kokių žodžių negalima ir kokius reikia naudoti.

          San Francisko apskrities apeliacinis teismas nustatė, kad municipaliteto darbdaviai gali cenzūruoti žodžius, „natūrali šeima“, ,,vedybos“ ir ,,šeimos vertybės“. Jie laikytini „nepakančia kalba“ (as hate speech). [TEMECULA, California, March 8, 2007 (LifeSiteNews.com; http://www.profamilylawcenter.com/_docs/35.pdf ]

          Slaugės ir kitos sveikatos priežiūros darbuotojos privalo vengti žodžių ,,mama“ ir ,,tėtis“. Tokį draudimą išleido Škotijos Nacionalinės Sveikatos Tarnyba, nes tokie terminai gali įžeisti homoseksualų porų įsivaikintus vaikus. Taip pat direktyva draudžia žodžius ,,vyras“, ,,žmona“ ir ,,santuoka“, nes šie žodžiai išskiria lesbietes, gėjus ir biseksualus. Vietoj jų reikia vartoti ,,partneriai“ ir „next of kin“ (maždaug artimiausias kraujo giminaitis).

[EDINBURGH, Scotland, February 16, 2007 (LifeSiteNews.com); http://www.lgbthealthscotland.org.uk/documents/Good_LGBT_Practice_NHS.pdf]

Mokykla Anglijoje uždraudė Motinos dienos atvirutes…

[http://www.dailymail.co.uk/pages/live/articles/news/news.html?in_article_id=434754&in_page_id=1770]

          Neseniai išleistame UNESCO dokumente ŽIV/AIDS klausimais siūloma vartoti naujus žodžius. Pasak UNESCO, tokie žodžiai, kaip ,,rizikingas seksas“, „netvarkingas seksas“ ir ,,prostitutė“ yra diskriminaciniai ir turi būti keičiami. Rizikingas seksas į ,,neapsaugotas seksas“, netvarkingas seksas į  ,,turėjimas daug partnerių“ arba „daugpartnerystė“, o prostitutė į  ,,komercinio sekso darbuotoja“. [NEW YORK, December 6, 2007 (C-FAM.org)]

Draudžiant vartoti tam tikrus žodžius ir įvedant naujakalbės sąvokas, naudojama kalbos magija arba neurolingvistinis programavimas. Draudžiami žodžiai nudažomi neigiamu atspalviu, pavadinant juos as hate speechneapykantos kalba“ arba „nepakanti kalba“ – nežinia kaip kalbos komisija nuspręs šį naujadarą išversti. Tačiau šitas naujadaras pats yra sudarytas taip, kad kryptingai formuotų tam tikrą nuomonę, kitaip sakant, veiktų magiškai, siekiant, kad tas, kuris vartoja nuo seno priimtas sąvokas, būtų apšauktas nepakančiu arba neapykantos skleidėju.

Betgi tiesa yra tokia, kad žmogus, neigiamai atsiliepiantis apie kažkokį reiškinį, nebūtinai jo nekenčia. Tuo labiau krikščionis, kuriam yra Jėzaus įsakyta mylėti savo priešus. Tuo tarpu minėtoji įstatymo formuluotė formuoja nuomonę, kad visi, kurie neigiamai apie kažką atsiliepia, sėja ir platina neapykantą ir juos galima bausti pagal įstatymą.

Akivaizdu, kad šis įstatymas yra specialiai sugalvotas tam tikros politikos vykdymui. Juk apie daugelį gyvenimo reiškinių ir mes, ir politikai atsiliepia neigiamai: pavyzdžiui, apie prievartavimus, išnaudojimą, žmogžudystes, karą, genocidą ir panašiai, tačiau niekam neateina į galvą tokių žmonių laikyti neapykantos skleidėjais. Šio įstatymo paslaptis ta, kad jis jau taikomas ir bus taikomas pasirinktinai, siekiant tam tikrus neigiamus, visuomenei ir žmogui kenkiančius reiškinius padaryti teigiamais ir priimtinais.

Tačiau dar veiksmingiau kalbos magija veikia, kuomet „atsiranda“ visai naujos sąvokos, kurias mes, nieko blogo neįtardami, priimame ir vartojame. Jos labai kryptingai keičia mūsų suvokimą ir tuo pačiu tikrovę. Pavyzdžiui, jau paplitusi sąvoka lytinė orientacija. Plaukia šiaušiasi, kai suvoki, kaip galingai ji veikia mūsų gyvenimą ir tikrovę. Ši sąvoka nejučia ištrina visus skirtumus tarp normos ir iškrypimų, tarp padoraus ir nepadoraus – bet koks lytinis elgesys, bet kokios lytinės perversijos ar iškrypimai tampa vienodai priimtini.

Homoseksualumas, biseksualumas, aseksualumas, transseksualumas, fetišizmas, zoofilija, nekrofilija, pedofilija, – visų net nežinau, – kai šalia šių žodžių vartojama nauja sąvoka heteroseksualumas, nebelieka jokios normos, jokio atskaitos taško. Lytinės orientacijos pasirinkimas tampa ir jau tapo tarsi krepšinio, tinklinio, futbolo, regbio ar kitokio žaidimo pasirinkimas, – taip galingai veikia naujakalbės žodžiai. Specialiai nerašiau heteroseksualumas greta kitų lytinių perversijų. Tai naujakalbės žodis, kuris „plauna“ smegenis ir iština vertybes.

Nėra ir negali būti sąvokos lytinė orientacija, nes jei ir yra lytinė orientacija, tai ji viena, – tokia, kokia yra Kūrėjo ar Gamtos nustatyta. Jeigu vartojame naujakalbės sąvoką heteroseksualumas, tai mes, vaizdžiai sakant, „mušame įvarčius į savo vartus“. Tai kodėl tada stebimės tuo, kas vyksta Lietuvoje (ir visame civilizuotame pasaulyje) su vadinamąją „pedofilijos byla“? Juk pedofilai yra seksualinė mažuma, dar viena naujakalbės sąvoka,ir jie, kaip ir kitos, pavyzdžiui, tautinės mažumos, reikalauja sau teisių. Tų teisių suteikimas – tik laiko klausimas, jei mes ir toliau vartosime naujakalbės žodžius. Juk jie jau įsitvirtino žiniasklaidoje. Kiek reikės laiko kol jie prigis mūsų sąmonėje?

          Kalifornijos senatas 22-iem balsais prieš 15 pakeitė terminus „vyras“ ir „moteris“ santuokos sferoje į „du asmenys“.  To visame pasaulyje siekia homoseksualų aktyvistai, griaudami santuoką. Ispanijoje socialistų valdžia Civilinėje Šeimų registravimo knygoje žodžius „tėvas“ ir „motina“ pakeitė į  „protėvis (progenitor) A“ ir „protėvis (progenitor) B“. Škotijos Nacionalinė sveikatos tarnyba drauge su didžiausia homoseksualų organizacija „Stonewall“ auklėms liepė vengti vartoti žodžius „tėvas“ ir „motina“. Juos privalo keisti į „carers“ (globėjas) ar „guardians“ (globėjas). Žodžiai „vyras“, „žmona“ ir „santuoka“ privalo būti keičiami į ,,partnerius“ ir ,,artimus draugus“. Kanadoje, kai vyriausybė įteisino homoseksualų ,,vedybas“, Ontario provincija uždraudė visuose Ontario statutuose žodžius „motina“ ir „tėvas“, „žmona“ ir „vyras“, „našlė“ ir „našlys“. Homoseksualų aktyvistams ,,pasistengus“ Australijos Viktorijos valstijoje iš mokyklų vadovėlių pašalinti žodžiai „motina“ ir „tėvas“. Panašūs pokyčiai prasidėjo Masačiūseto valstijoje, kai buvo legalizuotos ,,gėjų vedybos“. [SACRAMENTO, California, November 14, 2007 (LifeSiteNews.com)]

Atkreipkime dėmesį kokias sąvokas jau vartoja ir Lietuvos žiniasklaida, aptardama šias temas. Nesunku suprasti, kaip ir kokia linkme esame programuojami ir kaip keičia tikrovę tų pačių dalykų nauji vardai. Kaip sako XX a. prancūzų filosofas M. Fuko (Michel Foucault), kas turi galią ir valdžią, tas nustato tiesą ir įprasmina sąvokas.

Kas atsitinka, kai, pavyzdžiui, naujakalbės sąvokos homoseksuali šeima (homoseksualūs santykiai) ir heteroseksuali šeima (heteroseksualūs santykiai) vartojamos greta?

Visų pirma, nėra tokio dalyko kaip homoseksuali šeima. Ir štai naujakalbė ją sukuria. Antra, išnyksta skirtumai tarp gėrio ir blogio, tarp padorios šeimos ir tarp ištvirkusio gyvenimo būdo. Nesakau „ištvirkusios šeimos“, nes jei du vyrai ar dvi moterys gyvena kartu, tai apskritai ne šeima, bet ištvirkimas. Veikiant kalbos magijai, iš esmės nelygintini reiškiniai tampa lygiaverčiai. Kita vertus, visiškai pasikeičia šeimos sąvoka: naujakalbės žodžiuose homoseksuali šeima ir heteroseksuali šeima įrašyta naujoji šeimos paskirtis (sekant įvykių raidą akivaizdu, kad ji bus pagrindinė) – seksualumui patenkinti.

Galima nujausti, kuo visa tai kvepia. Santuoka bus vadinamas seksualinis sugyvenimas (negimdant vaikų) su kitos arba tos pačios lyties asmeniu ar grupe asmenų, taip pat su vaikais. Natūralus apvaisinimas bus uždraustas. Ko gero, jis bus apšauktas „gyvulišku“ ir „antimoksliniu“. Nėštumo ir gimdymo, kaip moterį varginančių, jos laisvę ir lygybę su vyru ribojančių dalykų, taip pat ilgainiui bus atsisakyta. Ateityje turbūt bus įvesta privaloma eugenika ir „taisyklingi“ žmonės bus gimdomi (tiksliau – gaminami) laboratorijose. Bet koks kitas gimdymas taps nelegalus ir bus persekiojamas. Sterilizavimas bus skatinamas.

Atrodo labai baisu. Bet kam priiminėjami dirbtinio apvaisinimo įstatymai, kam steigiamos vaisingumo klinikos, kam propaguojama „teisė į dirbtinį apvaisinimą“? Pastebėkime, kaip teisės pamažu tampa privalomomis. Teisė ginti tėvynę tapo privaloma karine prievole, teisė į mokslą tapo privaloma, teisė į medicinos paslaugas tampa privalomais skiepais ir patikrinimais. Ar ilgai reikės laukti, kol teisė į eutanaziją taps privaloma? Ir visa tai daroma mūsų „labui“, mes tam pritariame, netgi kovojant už tokias ir panašias teises.

Jau ir šiandien nebėra normalios šeimos, o yra tik heteroseksuali ir homoseksuali šeima. Turbūt greitai atsiras transeksualios, biseksualios ar aseksualios šeimos? Manipuliuojant kalba, ištrinami bet kokie orientyrai tarp to, kas normalu, ir to, kas ne. Priimdami mums primestus pavadinimus, mes priimame ir jų pažiūras į tą dalyką ar reiškinį.

Kaip supras šeimą vaikai, kuriems nuo mažens bus primestos tokios ir panašios sąvokos? Tada iškyla klausimas: kas yra šeima? Tai svarsto įstatymų leidėjai. Ar katinas ir katė taipogi yra šeima? – tokį klausimą išgirdau vienoje paskaitoje. Nuo čia tik vienas žingsnis iki klausimo: ar tai šeima, jei zoofilas gyvena su gyvūnu? Civilizuotesniuose kraštuose (Lietuvoje to dar nebuvo) gėjų paraduose dalyvauja ir jų „mylimi“ gyvūnai. Naujakalbėje žodžio „šeima“ nebus, o Švedijoje jam jau ir dabar nebėra vietos – „šeima“ pakeista į „namų ūkis“.

 

Tikrovė buvo kuriama visais laikais, tai nėra vien tik neigiamas reiškinys ir, ko gero, jis neišvengiamas. Juk sakoma: kiek galvų, tiek nuomonių. Galima sakyti, kad kiekvienas, daugiau ar mažiau, gyvename savo tikrovėje. Be bendros vyraujančios sutartinės tikrovės (nuomonės), visuomenė negali gyvuoti.

Kad žmonės galėtų gyventi tam tikroje bendruomenėje (šeimoje, giminėje, tautoje…) reikia atskirų žmonių tikroves suderinti, sutapatinti. Skirtingų tikrovių, kurias kuria įvairūs žmonės, suderinimas yra viena iš svarbiausių visuomenės funkcijų. Tuo tikslu yra steigiami vaikų darželiai, mokyklos, universitetai, teismai, kalėjimai, armija, inkvizicija kovai su eretikais, įvairios valstybės saugumo įstaigos kovai su kitaminčiais, komisijos kovai su netikru mokslu ir panašios organizacijos, rašomos knygos, leidžiami laikraščiai, žurnalai, rodo televizija… Tą patį daro įvairios religijos ir tėvai su savo vaikais.

Minėtas filosofas M. Fuko rašė: Individas yra sukurta tikrovė valstybei naudojant specialią technologiją, kurią aš pavadinčiau „disciplina“. Valdžios veiksmus reikia nusakyti ne neigiamais žodžiais, kad valdžia slopina, atmeta, cenzūruoja, maskuoja, išima, slepia, bet teigiamais.

Iš tiesų, valdžia kuria. Ji kuria tikrovę. Metodai, kuriais valdžia derina, suvienodina įvairių žmonių kuriamas tikroves, toli gražu nėra patys geriausi. Dažnai jie normaliam žmogui sukeliapasipriešinimą ar net pasibaisėjimą.

  1. Einšteinas savo autobiografijoje rašo: Tai, ką aš mačiau ir patyriau, netilpo į jokius mąstymo normatyvus. Mano išvada buvo pritrenkianti: Valstybė sąmoningai apgaudinėja jaunimą (t. y. formuoja paklusnius visuomenės narius, – mūsų pastaba). Tokios mintys ir pergyvenimai pagimdė nepasitikėjimą įvairiais autoritetais ir skeptišką požiūrį į to meto visuomenėje buvusius tikėjimus bei įsitikinimus. Šitas skepticizmas jau niekada manęs nebepaliko, nors vėliau jis tapo švelnesnis, kai aš geriau supratau priežastinius ryšius. Tokia prievarta mane taip baugino, kad visus metus po egzaminų išlaikymo, bet kokia mintis apie mokslines problemas tapo užnuodyta. Ir beveik stebuklas, kad šiuolaikiniai mokymo metodai dar ne visiškai nuslopino šventą žingeidumą. Didelė klaida manyti, kad prievarta ar pareigos  jausmas gali padėti rasti džiaugsmą ieškant ir tyrinėjant.

Reikia pažymėti, kad čia Einšteinas rašo tik apie mokyklinio lavinimo trūkumus, bet ne apie inkviziciją ar kitaminčių sodinimą į kalėjimus, trėmimus ar psichiatrines ligonines. Prievartiniai mokymo metodai ar kitaminčių persekiojimas iš esmės yra tas pats, skiriasi tik etiniu požiūriu bei metodo stiprumu.

Tačiau jeigu visiškai nevyks atskirų žmonių tikrovių suderinimas – bus anarchija. Išvada: atskirų žmonių tikrovių sutapatinimas yra būtinas, kad skirtingi žmonės galėtų gyventi vienoje visuomenėje. Anksčiau tikrovės sutapatinimuidažnai vartota prievarta, o informacinės visuomenės sąlygomis, kuomet žiniasklaida tapo visagalė, tikrovė kuriama manipuliuojant kalba, naudojant kalbos magiją.

Reklama, propaganda, tautinis, religinis, patriotinis auklėjimas ir panašūs dalykai yra tas pats tikrovės kūrimas, naudojant kalbos ir informacinių technologijų galimybes. Panašiu būdu buvo sukurtoskomunizmo, fašizmo ir šiuolaikinės vartotojų visuomenės tikrovės.

Naujos tvarkos kūrėjai sumaniai išnaudoja ne tik kalbos galimybes, bet ir daugumos žmonių nesąmoningumą bei mūsų norą neatsilikti ir būti pažangiais. Žiniasklaidoje dažnai naudojama sąvoka modernus, kuriai suteikiama tik teigiama prasmė. Šis žodis naudojamas tarsi etiketė, kuri bet kokiam reiškiniui suteikia teigiamą prasmę, visiškai jo neanalizuojant ir nepramatant būsimų modernaus, atseit vien tik teigiamo, reiškinio pasekmių, nors mąstantis žmogus gerai supranta, kad naujovėse gali slypėti ir labai neigiamų dalykų.

Kita dažnai naudojama sąvoka yra atgyvena, kuriai sutekta tik neigiama prasmė. Kai kažką vadiname atgyvena, tas reiškinys pamažu mūsų sąmonėje įgyja neigiamą prasmę. Tačiau jau pastebime, kaip dažnai, pabandžiusiems tai, kas modernu, vėl tenka grįžti prie senos išminties ir laiko patikrintų papročių – prie atgyvenų.

          Homofobija ir fundamentalizmas – tai ypač galingi naujakalbės žodžiai, – juk visi nori būti pažangūs. Net ir Lietuvos katalikiškoje aplinkoje tenka išgirsti, kaip save cenzūruoja: ar aš ne fomofobas?; ar aš ne fundamentalistas? Kitaip sakant, ar aš ne atsilikėlis? Veikiant kalbos magijai, nepastebimai tampame homofilais ir be „pamatų“. Savicenzūra yra žymiai veiksmingesnė už prievartinę.

          Priklijuojant naujakalbės žodžius kaip etiketes prie bet kokio, kad ir geriausio reiškinio, jam suteikiama neigiama prasmė. Tada jį galima drausti ir kriminalizuoti, t. y. bausti už jį pagal priimtus įstatymus. Tai dar kartą akivaizdžiai patvirtina, kad visuomenės be diskriminacijos nėra ir negali būti:

          Brazilijos senatas pradėjo svarstymus dėl homofobijos įstatymo, kuriuo būtų kriminalizuota homoseksualizmo kritika. Įstatyme nebūtų išimčių religijai. Pasak ZENIT, kunigai už pamokslus prieš homoseksualumą gali būti nuteisti 3-5 metams kalėjimo. Bus draudžiama į kunigų seminarijas nepriimti homoseksualų. [BRAZIL, March 19, 2007 (LifeSiteNews.com)]

          Kvebeko provincijos valdžia išleido potvarkį kovai prieš homofobiją ir heteroseksizmą kiekvienoje viešojo gyvenimo srityje, o ypač mokyklose. Potvarkyje sakoma, kad homoseksualai, biseksualai ir transseksualai dėl heteroseksistų ,,socialinės stigmatizacijos“ (atseit, socialiai pažeidžiami) ir ,,homofobijos“ yra rizikos grupėje, jie labiau linkę turėti psichologinių problemų, depresuoti, nelegaliai vartoti narkotikus, alkoholį ir į savižudybes. Raporte net reikalaujama atskiros ministerijos, kuri kovotų prieš homofobiją. Taip pat siūloma didinti finansavimą homoseksualų grupėms. Jau praėjusį spalį buvo pranešta, kad jei evangelinės privačios mokyklos nepriims sekso ir darvinizmo pamokų, bus prievarta uždarytos (t. y. diskriminuojamos). [MONTREAL, March 16, 2007 (LifeSiteNews.com). Raportas prancūzų kalba:
http://142.213.87.17/fr/publications/docs/rapport_homophobie.pdf]

          Nuo. balandžio mėnesio Britanijos mokyklose įsigaliojo parlamento priimti Lytinės orientacijos reguliavimai „Sexual Orientation Regulations“ (SOR), religinėse mokyklose galima drausti mokyti krikščioniško požiūrio kaip „objektyvios tiesos“, sakoma vyriausybės raporte. [LONDON, March 5, 2007 (LifeSiteNews.com)]

Draudimas yra diskriminacija. Vienas ir tas pats dalykas pavadintas dviem žodžiais – diskriminuoti ir drausti. Pirmajam suteikta neigiama prasmė, o antrajam – teigiama. Belieka tik parinkti tam tikrus žodžius ir teigiami dalykai paverčiami neigiamais, o neigiami – teigiamais. Jei norima apriboti religiją, naudojamas žodis drausti, o kai ribojamas homoseksualizmas – žodis diskriminuoti. Šie du skirtingi žodžiai reiškia tą patį, tačiau mes juos suprantame skirtingai. Taip kuriama tikrovė.

Pastebėkime, kaip dažnai sakome mesti rūkyti. Tai klasikinis kalbos magijos arba smegenų plovimo pavyzdys, – sako knygos „Lengvas metodas nustoti rūkyti“ autorius A. Karas (Allen Carr). Šis išsireiškimas sukelia savęs aukojimo, praradimo įspūdį. Tačiau juk absoliučiai nieko nereikia mesti ar prarasti. Priešingai, jūs išsilaisvinate iš baisios ligos ir įgyjate daugybę gerų dalykų. Naikindami smegenų plovimo pasekmes, sakykime ne mesti, bet nustoti rūkyti, o iš tiesų išsilaisvinti iš tabako vergijos. Nustojęs (metęs) rūkyti nieko nepraranda, išskyrus iliuziją, kad jis bando sugrįžti į ramybės ir pasitikėjimo būseną, kuria nerūkantys mėgaujasi nuolatos. Praranda juk rūkantysis – sveikatą, dvasinę ramybę, pasitikėjimą, drąsą, savigarbą, laimę, laisvę… Cigaretė neužpildo tuštumos, bet ją sukuria! Rūkaliai rūko ne todėl, kad jiems patinka rūkyti. Jie rūko, nes be rūkymo jaučiasi nelaimingi.

Jau sukonstruota sąvoka somatinis fundamentalizmas (soma gr. kūnas). Etiketė fundamentalistas, kuri yra atsilikimo, smurto, totalitarizmo sinonimas taikoma ir kitoms sąvokoms. Tai labai veiksminga priemonė suteikti neigiamą prasmę, jei žmogus nėra įžvalgus. Jei šiandien kas nors tvirtina, kad žmogų Dievas sukūrė kaip vyrą ir moterį, jis gali būti apšauktas somatiniu fundamentalistu. Taipogi ir žmogui, kuris teigia, kad yra tik vyrai ir moterys, o ne daugiau lyčių, ir kuris dar nesuvokia, kad viskas yra gender, gali būti klijuojama somatinio fundamentalisto etiketė.

Naujas angliškas žodisgender nusako socialinį lytiškumą, priešpastatytą sex, biologiniam lytiškumui. Paprasčiau sakant, sena sąvoka sex (angl. lytis) nusako biologinį lytiškumą, kuris yra išreikštas tam tikrais kūno sandaros požymiais, o naujoji sąvoka gender lytiškumą apibrėžia kaip socialinį reiškinį, kuris nepriklauso nuo kūno sandaros, o tik nuo to, kaip žmogus jaučiasi pats ir kitų žmonių atžvilgiu.

Šios idėjos, vakar buvę tik teorijos, šiandien jau politinė programa, plačiai remiama visoje Europoje ir praktiškai įgyvendinama kaip Gender Maistreaming (Lietuvoje – Lyčių lygių galimybių integravimas  arba Lyčių aspekto integravimo strategija; taip pat žr. Lygių galimybių plėtros centras, http://www.gap.lt; http://www.equal.lt; Moterų informacijos centras http://www.lygus.lt; Lyčių studijų centrai, institutai (KTU, VU, ŠU).

Naujos idėjos pastaruoju metu įsitvirtino intelektualų bei politiniuose sluoksniuose. Naujų teorijų įvairovė gana plati, bet jos visos sutaria vienu klausimu: nėra jokio elementariojo arba biologiškai apibrėžto skirtumo tarp vyro ir moters. Visi esami skirtumai yra kultūriniai konstruktai, o visi vyriškais ir moteriškais laikomi bruožai ar net savybės – savavališkos nuostatos. Trumpai sakant, jeigu tikrovė kažkieno buvo sukonstruota, tai ją galima perkeisti.

Šia tema svarstymai suaktyvėjo 1990 m., kai pasirodė amerikietės, retorikos ir literatūros mokslų profesorės Juditos Butler knyga Gender Trouble (Lyčių neramumas). Joje autorė ieško atsakymo į klausimą, kaip lengviausia suardyti susiskirstymą lytimis ir prievartinį heteroseksualumą. Ir randa atsakymą: pakeisti kalbą. Pasak autorės, mūsų ryšys su materija, taigi ir su mūsų anatominiu kūnu, eina per kalbą. Tiksliau, per kalbą mes formuojame tikrovę. Tad kalbos ir sąvokų pakeitimas, naujų prasmių suteikimas, turi tapti politiniu tikslu. Tokiu būdu bus pakeista tikrovė.

Be naujų sąvokų įvedimo J. Butler reikalauja ir aktyviai performuoti esamą skirstymąį vyrus bei moteris. Pasak jos, geriausiai šį skirstymo į lytis trapumą parodytų parodija bei travesti (persirengimas). Pats maskaradas verstų abejoti esamu „lyčių tapatybės“ „natūralumu”. Ši teorija dabar įgyvendinama ruošiant žiniasklaidos taip mėgiamus Gay Pride (gėjų paradus). Jie yra politiškai veiksmingiausia besiformuojančių neapibrėžtų identitetų  demonstracija.

Nedilgai teks laukti, ir šios teorijos taps sudėtine mokymo dalimi. Mokiniams bus pateikiami „faktai“, kad žmonės yra heteroseksualūs, homoseksualūs, biseksualūs arba transseksualūs, ir jie bus skatinami pasirinkti lytinę oreintaciją. Nebus leidžiama nė vienos lytinės orientacijos laikyti iškrypimu.

Pavyzdžiui, Berlyne nuo 2006 metų jau sudaryti nauji mokymo planai 7-10 klasių mokiniams. Visos minėtos seksualumo formos aptariamos dailės, biologijos, užsienio kalbų, filosofijos, istorijos, socialinių mokslų bei fizinio lavinimo pamokose. JAV jau pasirodė pirmi tokio mokymo vaisiai. Apklausus 34706 vyriškos lyties jaunuolių nuo 12 iki 20 metų paaiškėjo, kad 25,9% dvylikamečių abejoja dėl savo lytinės orientacijos, o abejojančių tarp aštuoniolikmečių – 5% [http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/60379]. Gana akivaizdus patvirtinimas, kad tikrovė kurti pradedama nuo kalbos.

Propaganda ir reklama veikia gundymo principu. Ką tik sakėme, kad norint žmogų pavergti, prievartos nebepakako, todėl ir buvo sumanytos, pažodžiui verčiant, sutikimo gaminimo, o sakant lietuviškai ir atvirai – gundymo technologijos. Juk bet koks gundymas yra paremtas sutikimu. Viliojantis gundymas paskelbiamas neatimama žmogaus teise. Ir štai, šios, taip trokštamos, teisės pateikiamos „ant lėkštelės“ – imk ir naudokis.

Pirmiausiai buvo paskelbta, kad seksas yra labai geistinas malonumas, bet ne gyvybės pratęsimo būdas.Taip, kartu su kontracepcijos priemonėmis, išplito vadinamasis kontraceptinis mentalitetas, kuris skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę į bet kokį seksualinį malonumą, kuris niekaip – nei santuoka, nei laiku, nei vieta – nėra ribojamas. Mums bereikia tik sutikti, o jei nesutinki, tai esi atsilikęs, tamsuolis ir panašiai.

Normalūs, Dievo nustatyti vyro ir moters santykiai vadinami prievartiniu heteroseksualumu arba patriarchaliniu seksizmu. Tuo lyties revoliucijos ideologai nori pasakyti, kad nėra prigimtinės Dievo nustatytos tvarkos, kad lytys, t. y. vyras ir moteris yra socialinis konstruktas, paprastai sakant, suformuotas visuomenės papročių ir nuomonės.

Belieka klausti, kiek prireiks laiko, kol lyties revoliucija, kuri yra nuoseklus seksualinės revoliucijos pratęsimas, sunaikins ir taip jau išmirštančią baltąją rasę? Juk akivaizdu, kad belytė visuomenė savęs nepratęsia. Kas atsitiko, kad baltoji rasė, kuri išplatino civilizaciją po visą pasaulį, prarado pagrindinį gyvybingumo požymį – savęs pratęsimo instinktą? Ko gero, civilizacija nuėjo ne tuo keliu ir ją išplatinusi rasė pati save pasmerkia išnykimui…

Pavyzdžiams naudota medžiaga iš periodinio elektroninio žurnalo
PRO VITA  http://www3.vdu.lt/life/

Aleksandras Žarskus

 


Ciklas apie kalbos slėpinius

I. Apie Tikrovės kūrimą. Įvardijimo galia ir pavojai

I dalis. Žmogus, kalba ir tikrovė

II dalis. Kalbos magija ir tikrovės kūrimas. Naujakalbė

II. Apie pakantumą: tolerancija ir diskriminacija
III. Antropinis visatos principas

IV. Demokratinės laisvės ir teisės


Šaltinis: www.vydija.lt