Dorinis ugdymas dabartiniu laikotarpiu

yra Komentarų: 0
Share on Facebook39Share on Google+0Pin on Pinterest0Share on VKEmail this to someonePrint this page
Nuotraukos autorė: Natalya Zaritskaya
Nuotraukos autorė:Natalya Zaritskaya

Kai visuomenė gyvena ilgai trunkančiame ir stabiliame vystymosi laikotarpyje, didesnių dorinio auklėjimo problemų nekyla. Žmonės gyvena pagal nuo seno susiklosčiusias gyvenimo normas, tradicijas bei papročius. Nukrypimai nuo visuotinai priimtų normų būna reti ir jie lengvai pašalinami, nes visi tam pritaria.

Tačiau kai griūva buvusi gyvenimo sankloda, kyla ir didelės dorinio auklėjimo problemos. Senąją gyvenimo sanklodą sugriauna besikeičianti pasaulėvoka ir požiūris į gyvenimo vertybes. Žmogaus dorą apsprendžia darymas (žodis dora yra kilęs iš veiksmažodžio daryti), t. y. jo veiksmai ir gyvenimo veikla. O žmogaus veikla, savo ruožtu, kyla iš jo santykio su Dievu ir jo požiūrio į save, į pasaulį, į gyvenimą ir į žmonių tarpusavio santykius. Trumpai sakant, žmogaus veiklą ir jo gyvenimo apraiškas nulemia jo pasaulėžiūra.

Per palyginti labai trumpą laiką, per pusšimtį metų Lietuva pateko jau į antrą sunkų pereinamąjį laikotarpį – virsmą. Pirmąjį didelį pasaulėžiūrinį pasikeitimą mūsų kraštas išgyveno 1940–1955 metais. Dabartiniu metu, nuo Sąjūdžio laikų esame įžengę į kitą labai reikšmingą visai tautai ir visais atžvilgiais svarbų pasaulėžiūrinį virsmą. Sovietų valdžios atneštos pažiūros didžiajai daugumai buvo prievartinės ir todėl ypatingos žalos nepadarė. Prieš prievartą visada kyla pasipriešinimas. Viena vertus, pasipriešinimas išryškino jau buvusius pažiūrų skirtumus, kita vertus, sustiprino ištikimybę turėtoms gyvenimo vertybėms. Dabar vykstantys pasaulėžiūriniai pasikeitimai, kai Lietuva – šį kartą savanoriškai – ruošiasi gyvenimui Europos Sąjungoje, doriniam auklėjimui daro ir padarys žymiai didesnę žalą, nei priverstinis Lietuvos įjungimas į buvusią Sovietų Sąjungą. Visų pirma todėl, kad tai daroma savanoriškai. Mes laisvai ir net su džiaugsmu priimame ES vyraujančią materialistinę pasaulėžiūrą (nesvarbu, kad Europos tautos vadinamos krikščioniškomis), vartotojišką kultūrą, nekonfliktinį ir konformistinį gyvenimo būdą. Kol gyvenome Sovietinėje Lietuvoje, nuolat patirdavome prievartą. Anuo laikotarpiu dvasia buvo žudoma. O vartotojiškoje ir nekonfliktinėje ES kultūroje, kur į pirmą vietą iškeliami kūno poreikiai ir viskas leistina, dvasia yra džiovinama. Dvasios nenužudysi, nuo tokių bandymų ji tik stiprėja, o sudžiovinti ją galima. Ir tai sėkmingai daroma.

Vartotojiškoje kultūroje, kur svarbiausias prioritetas yra kūno poreikių tenkinimas, vengiama bet kokio sielos ir kūno konflikto, į pirmą vietą čia iškyla ne bendruomeniškumas (socialumas), nekalbant jau apie artimo meilę, o žmogaus biologiškumas, t. y. tai, kas sukelia juslinį malonumą. Nors mes toli gražu dar nepasiekėme ES gerovės lygio, o didžioji dalis gyventojų, kaip sakome, skursta, bet visų mintys, lūkesčiai ir prioritetai jau yra nukreipti į medžiaginę gerovę: į daiktus, į buitį, į kūno poreikių tenkinimą. Kur tavo lobis, ten tavo širdis, – sakė Kristus (Mt 6, 21).

Per visą žmonijos istoriją turtingieji išpažino hedonizmą. Turėdami materialinius išteklius jie nuo antikos laikų gyvenimo prasmę stengėsi rasti kūno malonumuose. Tačiau hedonizmas buvo tik tam tikrų visuomenės sluoksnių praktika ir niekuomet gyvenimo gerovė nebuvo teorija. Dėl pastarosios būta ir išimčių – pvz., Sokrato mokinys Aristipas, XVII–XVIII amžių filosofai Hobsas ir Lametri, kurie gyvenimo tikslu skelbė visų žmogaus troškimų patenkinimą. Tačiau turtingieji, nors taip gyveno, bet žinojo, kad tai nėra gerai arba kad tai nėra tikroji gyvenimo prasmė. Hedonizmo teorija lengvai įsigalėjo tada, kai žodis “nauda” nustojo reikšti “nauda sielai” ir pradėjo reikšti medžiaginę naudą bei pinigus, o “sveikata” nustojo reikšti “dvasinę sveikatą”. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų pasaulyje ne tik labai paplito hedonizmo praktika, bet, svarbiausia, ji tapo visiems priimtina ir geidžiama teorija. Padarėme tik nedidelį pakeitimą: sąvoką hedonizmas, kuri nuo seno turi neigiamą atspalvį, pakeitėme į vartotojiškumas (atseit, mes tik vartotojai, bet ne hedonistai). Eidami į ES, mes šią teoriją ir praktiką priimame visai nekritiškai, – nes kitaip ten nepateksime. Žinoma, gyvenimo nesustabdysi. Tenka mokytis gyventi ir tokiose sielai reikštis nepalankiose sąlygose. Beveik niekam nebesvarbu, kad tokioje vartotojiškoje visuomenėje, kurioje visas dėmesys skiriamas kūnui, žmogaus siela pamirštama. Nieko nuostabaus, kad, vadovaudamiesi tokia medžiaginės gerovės teorija, tampame stebėtinai akli žmogaus dvasiniam skurdui. Mažai kas benori dorai gyventi, bet visi nori gerai gyventi. Tačiau ten, kur klesti kūnas, – kenčia siela. Tokie yra žemiškojo gyvenimo dėsniai.
Nekalbama ir vengiama kalbėti apie dorinius principus ir susilaikymą, apie tai, kad toli gražu ne visus kūno poreikius reikia tenkinti, kad tai nebepriimtina ir tampa nebepadoru. Vengiama sielos ir kūno konflikto, nors iš to laimi tiktai kūnas. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje dar visose mokyklose galima mokyti tikybos. JAV, toje “gerovės” šalyje, kur tikybos mokymas valstybinėse mokyklose uždraustas, negalima kalbėti ir apie moralumą. Juk Dievas, Jo įsakymai, sąžinė, dora ir panašūs dalykai žadina žmogaus dvasią ir sukelia vidinį sielos ir kūno konfliktą, kurio vartotojiškoje ir į biologizmą linkusioje kultūroje taip labai vengiama. Vengiama, nes, pasak šios kultūros apologetų, tai “pažeidžia žmogaus teises”. Tokia teorija ir praktika žmogų prilygina kūnui. Būtų teisinga, jei sakytume: “pažeidžia kūno teises”. Iš tiesų, tikėjimas į Dievą riboja žmogaus biologiškumą, bet tik tam, kad atsiskleistų jo dvasingumas.
Tokios konformistinės pažiūros, labai paplitusios Vakarų kultūroje, persmelkė ir tuos, kurie pagal savo pareigas turėtų kalbėti apie dorą ir apie tai, kaip reikėtų gyventi. Ir jie, pasak Kristaus žodžių, tampa druska, netekusia savo sūrumo. Net ir dvasiškiai vengia apie tai kalbėti. JAV gyvenantis kunigas P. Marksas, kuris yra vienas iš aktyviausių kovotojų už gyvybę, savo straipsnyje “Meilė ir skaistybė santuokoje” rašo: „Aš skelbiau religinį mokymą mažiausiai 800 parapijų, laikiau šv. Mišias, ir daugiau kaip 90–95% žmonių man sakydavo, kad esu pirmas kunigas, kalbantis iš sakyklos apie kontracepciją, apie encikliką “Humanae vitae”, apie sterilizaciją“ (7, p. 2).

Suprantama, kad doros mokymas sukelia žmoguje vidinį konfliktą tarp sielos ir kūno. Šis konfliktas, švelniai tariant, nėra malonus, bet labai reikalingas. Tai, kas vertinga sielai, nepataikauja žmogaus juslingumui. Žmogus, vaizdžiai sakant, yra konflikto arena, kurioje susitinka siela ir kūnas. Jeigu nuolat daromos nuolaidos kūnui, konflikto nebelieka, o dvasia skursta. Tokia, iš medžiaginio gerbūvio kylanti konformistinė kultūra yra labai viliojanti, bet ji atima iš žmogaus dvasinį gyvenimą.

Ką daryti? Tokioje visuomenėje reikia ugdyti asmenybes, kurios mažai ar visai nepriklausytų nuo vyraujančios konformistinės pasaulėžiūros ir būtų pajėgios, konfliktuodamos su savo kūnu, gyventi nelengvą, bet dorą ir į dieviškumą krypstantį gyvenimą. Tokią matau katalikiškos mokyklos ir tikybos mokytojo paskirtį. Todėl katalikiškos mokyklos ar tikybos mokytojas turėtų būti asmenybė, kuri savo gyvenimišką nuostatą liudytų ne tik žodžiais, bet visu savo gyvenimu. Jei taip nėra, net ir geriausios dorinio ugdymo metodikos nedaug padės, nes mokiniai ne tik klauso, kas jiems sakoma, bet dėmesingai stebi savo mokytojų, tėvų ir kitų suaugusiųjų gyvenimą. Tačiau jeigu dorinio ugdymo pagrindu laikysime dorą ir moralę, patirsime nesėkmę, ką ne kartą patvirtino istorija. Santykis su Dievu ir pasaulėžiūra apsprendžia žmogaus dorą, o ne priešingai. Dora ar nedora yra tik iš žmogaus pasaulėžiūros kylantis veikimo būdas. Žymus šių laikų italų teologas ir vyskupas A. Maggiolini, knygos “Mūsų krikščionybės pabaiga” autorius, sako: „Esu įsitikinęs, kad reforma negali prasidėti nuo moralės. Niekas nenori būti kankiniu dėl moralės. Turime iš naujo atrasti santykį su Jėzaus Kristaus Dievu ir tik šiame santykyje moralė yra būdas atsiliepti į patirtą meilę“ (3, p. 32)
Atrodo keistai skamba: Reforma negali prasidėti nuo moralės. Mes dažniausiai mąstome priešingai – pradėkime nuo moralės, nuo įstatymų! Bet kas nuo to pasikeičia? Teoriškai mes visi žinome kas dora ir kas nedora, kaip tinka elgtis ir kaip ne, tačiau gyvenime moralės žiniomis mažai tesivadovaujame.

„Pagrindas, į kurį atsiremia visi žmogaus veiksmai, yra jo santykis su gamta, su kitais žmonėmis ir su Dievu. Trumpai sakant, žmogaus elgesį nulemia jo pasaulėžiūra. Tačiau ne ta paviršutinė, kuria mes dangstomės ar afišuojamės prieš kitus: “Esu tautininkas – už viską man svarbiau tauta; esu socialdemokratas –  man svarbiausia – visų žmonių gerovė; esu katalikas – man svarbiausia sielos gerovė” ir pan., o ta, pagal kurią aš gyvenu. Dažniausiai būna taip, kad ta tikroji pasaulėžiūra, pagal kurią aš gyvenu, būna grynas materializmas:  kuo daugiau turėti sau, nors mano etiketė visai kita.“

Savaime suprantama, kad be įstatymų, be doros, be moralės mes negalime ir negalėsime apsieiti, jie yra būtini, tačiau ne jie yra mūsų gyvenimo rūmo pagrindas. Štai mes su A. Patacku studijavome senąją lietuvių kultūrą ir papročius. Studijų pagrindas buvo senieji papročiai, apeigos, ritualai. Bet ar jie nulėmė dorą mūsų protėvių elgesį? Doras jų gyvenimas buvo pagrįstas būties principų suvokimu, o ne atvirkščiai. Todėl ir knygą, kurioje surašėme savo tyrinėjimus, pavadinome ne “Senovės lietuvių etika ar papročiai”, o “Virsmų knyga”. Tuo norėta pasakyti, kad mūsų protėvių elgesį nulėmė pagrindinių žmogaus gyvenimo virsmų žinojimas ir noras juos tinkamai įveikti. Pagrindas, į kurį atsiremia visi žmogaus veiksmai, yra jo santykis su gamta, su kitais žmonėmis ir su Dievu. Trumpai sakant, žmogaus elgesį nulemia jo pasaulėžiūra. Tačiau ne ta paviršutinė, kuria mes dangstomės ar afišuojamės prieš kitus: “Esu tautininkas – už viską man svarbiau tauta; esu socialdemokratas – man svarbiausia – visų žmonių gerovė; esu katalikas – man svarbiausia sielos gerovė” ir pan., o ta, pagal kurią aš gyvenu. Dažniausiai būna taip, kad ta tikroji pasaulėžiūra, pagal kurią aš gyvenu, būna grynas materializmas: kuo daugiau turėti sau, nors mano etiketė visai kita. Pagrindinė dorinio ar bet kokio kito ugdymo problema yra ta, kad bet koks ugdymas prasideda nuo savęs. Reikia prisipažinti, kad mes, katalikai, gyvendami toje pačioje visuomenėje, nejučia pakeitėme savo pasaulėžiūrą, nemažai prisidėdami prie vartotojiškos kultūros ir konformistinės, hedonizmą skatinančios, pasaulėžiūros išplitimo. Ar tikrai mūsų pasaulėžiūra yra krikščioniška? Pasitikrinti galime skaitydami šaltinį – Evangelijas. Aišku, tai nelengva, nes tikrai krikščioniškas ir doras gyvenimas šiais laikais yra ėjimas prieš srovę. Norint būti krikščioniu ne tik vardiniai, bet tai išreikšti ir savo gyvenimu, vėl, kaip ir pirmaisiais amžiais, ko gero, kaip rašė XX a. teologas ir jėzuitas K. Rahner, teks būti “mažąja kaimene” (6, p. 3).

„Laisvė – didysis žmonijos siekis – yra ir didžiausias mūsų išbandymas. Mes dabar išgyvename išbandymą laisve. Nuo to, kaip jį išlaikome ir išlaikysime, iš esmės priklausys tai, kokį dorinį auklėjimą gaus iš mūsų, suaugusiųjų, vaikai ir mokiniai. Juk laisve pirmiausia pasinaudoja suaugusieji. Bet ar visuomet tinkamai? Turėtume savęs labai sąžiningai paklausti: kaip aš pasinaudoju laisve? Ir pasvarstyti, kas nuo manęs priklauso. Laisvė visada yra ir atsakomybė.“

Atrodo, neturėtų būti auklėjimo nesklandumų – juk pagaliau sulaukėme laisvos Lietuvos ir galime ugdyti savo vaikus ir mokinius kaip tinkami. Tačiau gyvenimas parodė, kad dabar iškyla žymiai sunkesnės dorinio auklėjimo problemos, nei sovietiniais laikais, kuomet prievarta buvo brukamas ateizmas. Tada buvo ne tik tikėjimo draudimai, bet buvo draudžiama ir tai, kas potencialiai galėjo pakenkti vaikų dorovei ir tuo pačiu saugojo nuo pataikavimo kūno juslingumui. O dabar viskas galima, leistina net tai, kas dar visai neseniai buvo nepadoru ir neleistina. Laisvė – didysis žmonijos siekis – yra ir didžiausias mūsų išbandymas. Mes dabar išgyvename išbandymą laisve. Nuo to, kaip jį išlaikome ir išlaikysime, iš esmės priklausys tai, kokį dorinį auklėjimą gaus iš mūsų, suaugusiųjų, vaikai ir mokiniai. Juk laisve pirmiausia pasinaudoja suaugusieji. Bet ar visuomet tinkamai? Turėtume savęs labai sąžiningai paklausti: kaip aš pasinaudoju laisve? Ir pasvarstyti, kas nuo manęs priklauso. Laisvė visada yra ir atsakomybė.

Drąsiai galima sakyti, kad žiniasklaidos srityje išbandymo laisve neišlaikėme. Išorinės cenzūros nebėra, o vidinė dažniausiai dar nesusiformavusi. Šiandieninė žiniasklaida, kuri ugdo vartotoją, švelniai sakant, labai nepalanki doriniam bei religiniam ugdymui. Bet svarbiausia, kad mes, nekritiškai vertindami agresyvios žiniasklaidos veiklą, patenkame į jos žavesio pinkles ir mažai stengiamės ar visai nesistengiame apsaugoti nuo jos neigiamos įtakos vaikus, kuriems televizijos poveikis yra žalingiausias.

Nesigilinsime į televizijos laidų turinį, kuris neretai yra neleistinas, neaimanuosime, kad tikintieji neturi savos televizijos, o panagrinėsime mažiau pastebimą, bet ne mažiau reikšmingą problemą. Televizija (ir kompiuteriniai žaidimai) yra visiškai netinkama informacijos perdavimo priemonė vaikams, nepriklausomai nuo programos turinio. Vaiko smegenų struktūra ir protas nėra kaip suaugusiojo – jis vystosi. Televizijos žiūrėjimas žaloja ir ardo natūralų Gamtos numatytą smegenų ir proto formavimąsi. “Amžius nuo 2 iki 5 metų yra kritinis smegenų vystymosi laikotarpis. Jeigu mažas vaikas ilgai žiūri televizorių, tai neigiamai atsiliepia jo smegenų vystymuisi ir sugebėjimui mokytis” (4, p. 75). Žiūrėdamas spalvotą televizorių vaikas yra beveik pasyvus, nes jo smegenys gauna apie 90% to informacijos kiekio, kurį jos pajėgia apdoroti. O žaidžiant, klausantis pasakos ar bendraujant su kitais, vaiko vaizdinis mąstymas veikia labai aktyviai, formuodamas naujus ryšius tarp neuronų. Pvz., klausantis pasakos ar žaidžiant, vaiko vaizduotė kuria tuos vaizdus, apie kuriuos pasakoja pasaka, ar tai, ką jis fantazuoja. Todėl vaiko smegenys yra aktyvios ir vystosi vaizdinis mąstymas, kuris šiame amžiaus tarpsnyje yra pagrindinis. Be to, žiūrintis televizorių vaikas yra fiziškai neveiklus – jis sėdi. O protinis ir fizinis vystymasis vyksta sinchroniškai. Tokie specialistai, kaip Carla L. Hannaford, Joseph Ch. Pearce, Jane Healy sako, kad “vaikams iki 8 metų, kad jie galėtų tinkamai vystyti vaizduotę ir kalbinius sugebėjimus, reikia visai neleisti žiūrėti televizoriaus” (4, p, 73). Televizija ir kompiuteriniai žaidimai išstūmė fizinį aktyvumą, tarpusavio santykius ir žaidimus. Jei vaikas fiziškai neaktyvus, sunku tikėtis ir palankaus protinio vystymosi. Judesio reikšmė vaiko mokymuisi taipogi dar per mažai įvertinta, nors apie tai kalbama vis dažniau (4). „Dėmesio, vaikai nežaidžia!“skelbia plakatas JAV veikiančios asociacijos “Širdis” išleistas plakatas, kuriame pavaizduotas vaikas, žiūrintis televizorių. Būtų geriausia, kad vaikai iki aštuonerių metų iš viso nematytų televizijos, o ir vėliau labai nedaug. Kaip tai padaryti? Šią problemą tenka spręsti asmeniniu sąmoningumu ir pastangomis. Kai viename susitikime šešių vaikų tėvas iš JAV buvo paklaustas, kaip jų namuose sprendžiama televizijos žiūrėjimo problema, jis atsakė: “Televizoriaus mūsų namuose nėra, mes jį išmetėme.” Šis žmogus išbandymą laisve išlaikė. Kai yra laisvė, galime pasirinkti. Tik ar tinkamai pasirenkame?
Kai kovojantis žmogus savo tikslu laiko dieviškumą, jo veikla pasireiškia žmoniškumu, o kai žmogaus prioritetai yra žmogiški – gerovė ir kūniškumas, tada vis labiau ima reikštis tamsiosios žmogaus galios – pažmoniškumas, ką mes neretai vadiname šėtoniškumu. Tokie yra žemiškojo gyvenimo dėsningumai, verčiantys žmogų kelti kuo aukštesnius tikslus sau.

„Pedagogika gerokai atsilieka nuo naujausių žinių apie vaiko vystymosi tarpsnius. Kol mokysime pagal programas, paremtas šimto metų senumo žiniomis apie vaiko vystymąsi, gausinsime visose civilizuotose šalyse vis didėjantį nenorinčių mokytis ir “nemokių” vaikų skaičių. Kūrėjas nenorinčių mokytis ar “nemokių” vaikų nekuria. Priežastis yra mūsų noras kuo greičiau vaiką paversti suaugusiu. Tačiau vaikas yra vaikas ir tam, kad jis natūraliai subręstų, jam reikia nuosekliai praeiti visus Kūrėjo ar Gamtos numatytus vystymosi tarpsnius.“

Iš to seka, kad dorinis ugdymas turi vykti anksčiau visų kitų įprastinių mokymų, o ypač loginio mąstymo reikalaujančių dalykų. Pirmųjų mokymo metų programos turėtų būti paremtos vaizduotės ir jausmų ugdymu. Loginio mąstymo reikalaujančius dalykus vertėtų pradėti ne anksčiau aštuonerių metų. Tokia mokymo seka išplaukia ir iš vaiko vystymosi eiliškumo: pirmiau vystosi vaiko emocijos ir vaizdinis mąstymas ir tik vėlyvoje vaikystėje pagal natūralią brendimo seką ateina loginio mąstymo vystymosi laikas. Loginis mąstymas, kuris pradeda formuotis nuo 9–10 metų, kai pradeda dygti protiniai dantys, vystosi iki žmogus pilnai subręsta. Mūsų vaikams trūksta ne žinių, bet vaikystės ir žaidimų, savaime lavinančių vaiko vaizdinį suvokimą, kuris yra žmogaus kūrybingumo, atminties bei loginio mąstymo pagrindas. Vaikus mokome pagal programas, kurios nesuderintos su Gamtos numatyta vaiko biologinio vystymosi seka. Ne programas taikome prie vaiko vystymosi dėsningumų, bet, versdami dar priešmokyklinio amžiaus vaikus logiškai mąstyti, pažeidžiame jų natūralų proto brendimo eiliškumą. Kai vaikai per anksti mokomi logiškai mąstyti, nukenčia ne tik vaizdinis mąstymas (o kartu su juo atmintis bei kūrybingumas), kuriam, kaip ir žaidimams, mažai belieka laiko, bet ir skatiname ankstyvą lytinį brendimą. Loginis mąstymas vystosi kartu su lytiniu brendimu. Žmoguje viskas yra susiję. Anksti pradėdami vaikus mokyti loginio mąstymo reikalaujančių dalykų, anksti pažadiname jų lytiškumo pasireiškimus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Iš tiesų, visuotinis vaikų mokymas nuo septynerių (žadama jau nuo šešerių) metų yra niekad anksčiau nebuvęs eksperimentas, kurio pasekmes pradedame jausti, bet dar nelabai suprantame jų priežastis. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad vaikus turėtume pradėti mokyti vėliau. Ne. Tačiau reikia mokyti to, kas iš tikrųjų tinka viename ar kitame vaiko amžiaus tarpsnyje. Pedagogika gerokai atsilieka nuo naujausių žinių apie vaiko vystymosi tarpsnius. Kol mokysime pagal programas, paremtas šimto metų senumo žiniomis apie vaiko vystymąsi, gausinsime visose civilizuotose šalyse vis didėjantį nenorinčių mokytis ir “nemokių” vaikų skaičių. Kūrėjas nenorinčių mokytis ar “nemokių” vaikų nekuria. Priežastis yra mūsų noras kuo greičiau vaiką paversti suaugusiu. Tačiau vaikas yra vaikas ir tam, kad jis natūraliai subręstų, jam reikia nuosekliai praeiti visus Kūrėjo ar Gamtos numatytus vystymosi tarpsnius. Vaiko mąstymas vystosi tam tikromis stadijomis, lygiagrečiai su fiziniu augimu. Vaiko smegenų sistema ir jo žinių struktūra praeina tam tikrus laikinus brendimo tarpsnius. Pasak Ž. Pjažė (J. Piaget), šie mąstymo slenksčiai yra genetiškai nulemti ir juos praeiti turi visi vaikai ta pačia seka ir maždaug to paties amžiaus. Nuomonė, kad vaiką bet kuriame amžiaus tarpsnyje galima mokyti bet kokio dalyko, vis mažiau bepalaikoma.

Svarbiausia, kad pradiniame lavinime mokomi dalykai atitiktų vaiko smegenų brendimo tarpsnius. Vaiko mąstymą Ž. Pjažė pavadino “stebuklingu”. Jeigu verčiame vaiką atsisakyti šio “stebuklingo” mąstymo, tai reiškia, kad manome, jog Kūrėjas suklydo sukurdamas vaiką, kuris didžiąją savo laiko dalį skiria, mūsų trumparegišku požiūriu, nieko neduodančioms svajonėms, fantazavimui, “stebuklingam” mąstymui ir žaidimui. O gal klydo ne Dievas ar Gamta, sukurdama vaikus, bet klystame mes, suaugusieji, taip apie vaikus galvodami? Juk Kūrėjas nieko nedaro be tikslo ir prasmės. Šiuo “stebuklingo” mąstymo tarpsniu, kuris pasak Ž. Pjažė, tęsiasi iki septynerių ar aštuonerių metų, negalima vaiko versti mokytis suaugusiųjų logikos reikalaujančių dalykų. Šis amžiaus tarpsnis yra palankiausias ir doriniam bei religiniam ugdymui, kurį šiame tarpsnyje reikėtų pagrįsti ne taisyklių ir nuostatų mokymu, bet vaizdinį mąstymą atitinkančiomis priemonėmis bei žaidimais: taip, kaip šio amžiaus vaikai gali geriausiai suprasti. Vaikas ir turi būti vaiku. Neskubėkime iš jo padaryti suaugusį. Kuo ilgesnė vaiko vaikystė, tuo brandesnis iš jo išaugs suaugęs žmogus. Toks ir būtų tas tvirtas pamatas, į kurį remtųsi visas tolesnis religinis ir dorinis auklėjimas…

Dažnai pagalvoju, kad vaikuose neretai yra daugiau vidinės šviesos ir dieviškumo pajautimo, nei jo belikę juos mokančiųjų ir auklėjančiųjų širdyse. Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę (Mt 18, 3). Nuomonė, kad vaikas yra tuščias popieriaus lapas, kurį suaugusiems reikia pripildyti, vis mažiau bepalaikoma. Ieškant naujų dorinio auklėjimo metodų reikia ir naujo požiūrio į patį vaiką.

Šia prasme iškyla labai subtilaus santykio tarp vaiko ir suaugusiojo problema. Vaikas nėra nesubrendęs suaugęs. Jo mąstymas ir suvokimas yra kitoks. Vaikas mąsto daugiau vaizdais ir suvokia širdimi. Jis yra neseniai atkeliavęs iš dvasinio pasaulio ir dažnai tebejaučia jo buvimą ir tikrumą, tai, ką suaugę dažniausiai jau seniai yra praradę. Kaip ne tik nesugadinti tos švelnios ir trapios dieviškumo nuojautos, kurią vaikas tebeturi, bet taip ją sustiprinti, kad ji atlaikytų sunkius mūsų dienų išbandymus gerove ir gundymus juslingumu? Gatavų receptų čia beveik neįmanoma pateikti. Kiekvienas atvejis gali būti visiškai individualus. Svarbiausioji taisyklė, kurios reikėtų nepažeisti, tai paskatinti vaiką atsiverti savo vidiniams pojūčiams ir pasitikėti tuo, ką jaučia savo širdimi.
Sujaukti vaikuose esantį dieviškumą arba, pasak Evangelijos žodžių, papiktinti galima ne tik nusikalstant prieš padorumą, bet ir nepritariant ar net pasijuokiant iš vaiko vidinės patirties, jo širdies impulsų ir reikalaujant, kad jis jaustų ir suvoktų taip, kaip reikalauja programos ar kitokie nurodymai. Vaikus ir jų vidinę patirtį reikia priimti taip kaip juos priėmė Kristus: Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima. O kas papiktintų vieną iš šių mažutėlių, kurie tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas ant jo kaklo ir jis būtų panardintas jūros gelmėje (Mt 18, 5-6). Šie Kristaus žodžiai rodo, jog vaiko tikėjimas, kad ir koks naivus jis mums beatrodytų, yra aukščiau už suaugusiųjų išvedžiojimus ir formuluotes.

Imkime, kaip pavyzdį, Dievo įvaizdžio ugdymą vaikuose:

Vaikai yra spontaniškesni ir mažiau kontroliuojami sąmonės. Jie turi daug kūrybinių galių, reikalingų Dievo įvaizdžiui susikurti bei plėtoti. Jei siekiame pernelyg anksti perduoti tradicinius Dievo įvaizdžius, kyla didelis pavojus užgniaužti vaiko fantaziją. Vaikui reikia leisti taip nupiešti Dievą, kaip jis Jį įsivaizduoja, net jeigu tai visiškai neatitinka mūsų teologinio Dievo supratimo. Negalima vaikui sakyti: “Tokio Dievo įsivaizduoti negalima, Dievas netoks”. Vaiko sukurtą Dievo įvaizdį būtina priimti, su juo jį aptarti ir, užduodant klausimus, skatinti tolesnę įvaizdžio plėtotę. Suaugusiems ir tuo pačiu vaikui (aišku, vaikas tai suvoks tik vėliau) būtina suprasti, kad nei dabartinis jo turimas Dievo įvaizdis, nei visi kiti Dievo apibūdinimai nėra galutinės tiesos, kad kiekvienas Dievo įvaizdis keičiasi. Ypač svarbu prisiminti, kad kiekvienas Dievo įvaizdis tėra netobula ir sąlygiška žmogaus (teologo) pastanga pasakyti, kas ir koks Dievas yra. Šia prasme kiekvienas toks bandymas yra ir “teisingas” ir “klaidingas”.
Krikščioniškame auklėjime, stengianti perteikti Dievo įvaizdį, yra svarbūs keli aspektai:

1. Dievas yra asmeninis – svarbus man ir mano gyvenimui, mane asmeniškai mylintis bei lydintis mane visą gyvenimą, kol pasieksiu amžiną tėvynę.
2. Dievas yra ir universalus, transcendentinis, nepriklausomas nuo pasaulio ir gamtos įstatymų, esantis visiems žmonėms.
3. Dievas yra visai kitas – neperprantama iki galo paslaptis, kurios žmogus iki galo nepajėgia suprasti. Dievo veikimas dažnai taipogi yra neperprantamas bei nenuspėjamas ir priešingas mūsų lūkesčiams.

Vidinio gyvenimo, kurio nebuvome mokomi, trūkumo pasekmes patiriame dabar visi. Dora ir tuo pačiu dvasingumas kyla iš vidinio gyvenimo. Kad vaikai, o vėliau jaunuoliai ir suaugę galėtų atlaikyti išorinio pasaulio spaudimą bei juslinių malonumų žavesį, būtina vaikuose ne tik palaikyti juose esantį natūralų vidinį gyvenimą, bet ir jį skatinti bei ugdyti. Tačiau kaip tai padaryti, jei mes patys to nebuvome mokomi? Gerų pasiekimų doriniame ugdyme nebus, jei nebus iš esmės naujo požiūrio. Ugdant kitus, tenka augti pačiam. Reikia patiems mokytis vidinio gyvenimo, nes vidinis gyvenimas ir yra toji arena, kurioje vyksta sielos ir kūniškumo susitikimas. Dorinis ugdymas bus sėkmingas tik tada, jeigu perdėtą šiuolaikinio žmogaus išoriškumą pavyks bent kiek išlyginti gilesniu savęs ir savo dieviškumo pažinimu, kuris įgyjamas vidiniu gyvenimu.

Iš kitos pusės žiūrint, šiandieninė Europos kultūra vadinama individualizmo triumfu. Galbūt iš tiesų jau priartėjo tie laikai, apie kuriuos kalbėjo dar Senojo Testamento pranašai, kai Dievas iškals savo įstatymus ne akmeninėse plokštėse, o įrašys į žmogaus širdį. Išaugusio asmeninio žmogaus sąmoningumo mes jau nebegalime nuneigti, tik jam reikia suteikti tinkamą kryptį ir gaires. Būtent pagrindines pasaulėžiūrines kryptis, o ne moralines nuostatas, nurodymus kaip elgtis. Dalis žmonių jau priaugo ar bent priartėjo prie tokio sąmoningumo, kai jie, vadovaudamiesi savo asmeniniu santykiu su Dievu ir savęs pažinimu, nori ir gali patys surasti jiems labiausiai tinkamas doro gyvenimo formas. Kaip pereiti nuo bauginimais pagrįstos auklėjimo metodikos prie asmeninį sąmoningumą ugdančios, jei mes patys buvome taip išauklėti? Kaip tai padaryti, nepažeidžiant trapios vaiko asmenybės, o pažadinant jame slypinčią šviesą? Tam reikės netradicinių metodų ir aukėtojo kūrybingumo.

Negalima pamiršti, kad pirmąjį ir galbūt pagrindinį auklėjimą vaikai gauna iš savo tėvų, nepaisant to, rūpinasi tėvai tuo ar ne, nes vaikai automatiškai kopijuoja tėvų ir kitų suaugusiųjų elgesį. Darbas su tėvais taipogi yra sudėtinė dorinio ugdymo dalis. Šiuo atveju, pagrindinis rūpestis taipogi yra pasaulėžiūriniai klausimai arba tos gairės, kuriomis mes, krikščionys, o visų pirma auklėtojai, mokytojai, dvasiškiai turėtume vadovautis savo gyvenime.

 Literatūra
1.        Šventasis Raštas. Senasis Testamentas. Vertė ark. J. Skvireckas, V., 1991.
2.        Šventasis Raštas. Naujasis Testamentas. Vertė kun. Č. Kavaliauskas, Vilnius – Kaunas, 1972.
3.        Gaspari A. Mums pažįstamos krikščionybės pabaiga? // Sandora, 2002, Nr. 4.
4.        Hannaford Karla L. Doktor neirofiziologii. Mudroe dviženije. My učimsia ne toljko golovoi. Per. S angliskogo. M. 1999.
5.        Pearce Joseph Ch. Magical child. Printed in USA, 1992.
6.        Rahner K. Bažnyčios ateities perspektyvos. // Sandora, 2000, Nr. 3.
7.        Marx P. Meilė ir skaistybė santuokoje. arba ProVita – 38.

Pranešimų, skaitytų 2004 m. vasario mėn. vykusiose konferencijose, medžiaga.

Šaltinis: vydija.lt

Share on Facebook39Share on Google+0Pin on Pinterest0Share on VKEmail this to someonePrint this page